Šiaulių šešėliai. II dalis

3.14

Izaijo 26: 19 – 20

 Jūsų mirusieji tegul gyvena; jų kūnai tegul prisikelia. Jūs, kas gyvena dulkėse – pabuskit ir dainuokit dėl džiaugsmo. Jūsų rasa yra šviesos rasa ir žemė duos gyvybę mirusiems. Ateikit, mano žmonės, eikite į savas kameras ir užverkite duris po savęs. Slėpkite save truputėliui kol rūstybė praeis.

Įsitaisęs patogiai stebėjau „Naujojo Pasaulio“ maskaradą. Stebėjau keistus, suvargusius žmones, krypuojančius laukais. Galvojau apie savo likimą. Nejaugi; taip ir nenukeliavęs iki Tibeto, negyvenęs keletą metelių lūšnoje prie jūros kranto, taip ir nepamiltas niekieno išskyrus mamą, netapęs sveikuoliu bei neradęs dvasinio išsilaisvinimo  – pavirsiu monstru?
– Bijoti mirti? – balsu, pompastiška intonacija ištariau pats sau ir tuomet ėmiau linksėti galva į šonus.
Užgesinau žvakę, padėjau į šalį jau gerą pusvalandį rankose laikytą Budos Dhamapada. Galvojau apie tai, kaip skaičiau šią knygą jau šimtus kartų. Ir apie tai, ką ji reiškia dabartiniam pasauliui ir asmeniškai man. Ar Buda regėjo žmonijos ateitį? Ar tai ir yra tas amžinas istorijos ratas? Stengiausi užmigti, bet galvoje vis regėjau šmėžuojančius vaizdus. Užmerkus akis išvydau kaleidoskopo margėjimą. Už palapinės sienų girdėjosi čirškantys žiogai. Jų melodiją naudojausi lyg įvadu į meditaciją. Kišenėje atradau akmenuką kurį buvau atradęs keletą dienų atgal. Ėmiau žaisti juo pirštais. Mėgavausi jo švelnumu. Skausmas spaudė krūtinę. Visos mintys. Vienatvės jausmas. Pats nepajutau kaip atsiradau lauke. Tamsioje naktyje, gražiai ugnies liepsnose, skendo Šiaulių miestas. Kariškiai, užmėtė miestą bombomis, kurių tikslas buvo sunaikinti ligos šaltinį. Niekas negalvojo apie sveikus žmones. Apie tuos, kurie slapstosi savuose butuose. Bijančius išlįsti laukan. Kažkada miestiečiams priklausę būstai skendo ugnies dūmuose bei įvairiausiuose ugnies atspalviuose. Istorijos tėkmėje, šiam miestui kliūdavo ne pyragai; pirmasis pasaulinis, tuomet antrasis, o dabar dar ir pasaulio pabaiga.

***

"Mi" aut. V.Galanzhevskiy
“Mi“ aut. V.Galanzhevskiy

Kažkur netoliese išgirdau kaip Mi.  rėkia visa gerkle.
– Bėkit! Bėkit! Balandis įsakė gelbėti visiems savąsias sielas! Gelbėkit savus sparnus nuo plėšrūnų! – paniręs į hipnozę kartojo žodžius.
Niekas nesuprato kas vyksta ir ko jis rėkia. Pamačiau kad jo rankos permirkusios krauju. Pajutau silpnumą nuo kurio ėmė linkti keliai. Supratau, kad įvyko kažkas siaubingo. Norėjau paklausti kas nutiko ir iš kur tas kraujas, bet aplinkui ėmė bruzdėti šurmulys. Teritorija prisipildė nuogais numirėlių kūnais. Pasigirdo grandinė šūvių. Visi ėmė lakstyti kaip pamišę.
Įbėgau į palapinę tam, kad prigriebti keletos nuotraukų ir ilgai slapstytą peilį. Jau senokai laukiau šios akimirkos. Keturi mėnesiai praleisti aptvare. Kiekvienas žingsnis prižiūrimas kvailų kariškių bei šaltų jų ginklų. O dar ir visos tos taisyklės…
Kuomet išlindau iš palapinės, bėgau stengdamas apeiti visą tą bruzdėsį. Stengiausi būti kuo mažiau pastebėtas tiek kalinių, tiek kariškių. Staiga pajutau kaip kažkas griebė man už rankos. Nervinis impulsas pasiuntė staigų smūgį iš kojos į čiuptuvų pusę.
– Ei, ramiau, čia aš. – susilenkęs, bandė atsigauti nuo smūgio Mi.
– Išgąsdinai, atsiprašau. Kas nutiko? – atsakiau.
– Neturim laiko, maunam iš čia. Ši vieta jau praeitis.
Po šių žodžių sekė tyla. Bėgdami laukais klausėmės savų žingsnių bei aidinčių šūvių. Pamatęs mus bėgančius laukais prisijungė ir Donis su savo mergina. Kad ir kiek tolome, atrodė vis per mažai. Jutausi esantis sraigė. Dėl to, kad pradėjau bėgti visai nepasiruošęs, ėmė durti šoną bei trūkti oro. Kuomet nutolom apie penketą kilometrų kritom ant žemės.
– Atsikvėpkim minutėlei? – žiopčiodamas oro prasitarė Donis.
Visi pritarėm, kritom ant žemės paskęsdami tarp ilgų žolių.
– Kas nutiko Mi.? Iš kur tas kraujas?  – paklausiau.
– Šiąnakt į mano sapną įžengė Šventasis Balandis. Ir prabilo į mane balandžių kalba, kurią tuomet supratau kaip gimtąją. Jis kreipėsi į mane pagalbos. Aš privalėjau tapti jo valios išpildymo įrankiu. Kuomet sutikau jam padėti, jis pasidalino su manimi jausmais bei energetiniais vaizdiniais. Jie buvo tokie ryškūs, spalvoti. Išvydau be galo daug spalvų, kurias neįsivaizdavau egzistuojant. Taip ir sužinojau kur dingsta visi maištaujantys. Mums sakydavo, kad visus nepritariančius kariškiams išveža ir paleidžia laukuose, toli nuo bazės. Legenda. Iš sapno sužinojau, kad visi nepritariantys uždaromi į sandarią sunkvežimio priekaba. Sunkvežimio priekaboje įmontuotas išmetimo duslintuvas. Kariškiai vėžindavo sunkvežimiu visus, kol jie krisdavo negyvi, patirdami sunkią mirtį. Na o toliau kuomet mirę kūnai tapdavo mirusiais gyvaisiais, juos panaudodavo eksperimentams. Kuomet pabudau iš sapno, man tryško ašaros. Negalėjau nustoti verkti nuo neaprėpiamo skausmo, kurį pajutau sapne. Visgi tikėjau, kad tai tėra kvailas sapnas. Užmigti, toliau negalėjau. Smalsi prigimtis taip pat nedavė ramybės. Nutariau viską patikrinti. Jau senokai buvau išmastęs planą kaip prasmukti į uždraustą zoną. Tai ką ten išvydau… Mačiau draugus, visas tas šaunias asmenybes su kuriomis teko susipažinti lageryje. Visus tuos kurie nujautė ir mėgino mus įspėti apie tai kas ateityje nutiks. Visi jie tapo šio nevisprotiško režimo aukomis. Mačiau juos prirakintus prie lovu išmėsinėtus, bet vis dar gyvus. Be pusės organų vis bejudančius, vis dar gyvus. Iš jų buvo pasityčiota.

***

"Naktis" aut. V.Galanzhevskiy
“Naktis“ aut. V.Galanzhevskiy

Parkritęs tarp žolių, žiūrėjau į žvaigždes. Apokalipsė turėjo vieną didelį pliusą. Su ja aš palaidojau mintis apie tai kuo man reikės verstis, kad pramisti, kuo verstis, kad susimokėti už neapsakomai aukštus mokesčius. Šiuo klausimu aš tikrai pasijutau laisvas. Paskutinį kartą buvau toks laisvas kol dar buvau vaikas ir neėjau į mokyklą. Visos mintys apie savirealizacija sudegė kartu su visa žmonija. Dabar galiu gyventi kartu su žeme. Taip kaip ir Dievas sukūrė gyventi žmogų. Dabar galiu atsipalaiduoti, kad tiesiog einu keliu ir tiek. Kur tas kelias prives – nežinau, tikriausiai, kad niekur. Bet aš tiesiog einu juo. Aplinkui dykuma, ir tuščias kelias vedantis tiesiai.
Vienintelis dalykas kas man nedavė ramybės žvaigždėse – dar viena nelaiminga meilė. Esu įsitikinęs, dar tuomet kol buvau mažas vaikas, o gal net negimus kažkas užkerėjo mane nemeilei. Kas jau kas bet meilė ne mano profesija. Nors esu įsitikinęs šioje srityje esu apsigimęs genijus. Paskutiniąją merginą kuri sujaukė manąją širdį sutikau dvi savaitės prieš nutinkant visiems šiems neramumams. Užteko pamatyti jos šypseną ir viskas, pamečiau galvą. Širdis ėmė daužytis neapsakomai greitai, tapau žioplas. Tą pačią dieną bučiau galėjęs jai pasipiršti. Išties, net nežinau kiek mes buvome vienodi, o kiek skirtingi. Žinau tik vieną, kad kiekviena mintis apie ją darydavo mane bejėgį, silpną žmogų, negalinti pasipriešinti jos šypsenos grožiui. Tuomet iškarto imu kaltinti save, kaip aš galiu ją įsimylėti, juk neturiu jai nieko pasiūlyti, tik savo sielą, o kam ta siela reikalinga dvidešimt pirmame amžiuje? Kuomet praėjus dviems savaitėms supratau, kad praradau ją amžiams, parašiau šias eiles;

Lygiai dvi savaites mylėjau tave.
Manosios akys kalėjo tavyje;
Kraujas stingo matant plaukus,
Įdegusią odą, akis bei kojas.
Dvi savaites mylėjau tave.

Jaučiausi, lyg visa tai būtų iliuzija.
Dar ir dabar taip jaučiuosi,
Kuomet galvoju apie tave
Ir tas artumo minutes.
Tikiu, kad ir tu jautei bent, kažką panašaus.
Nuolatos medžiojau tavąjį žvilgsnį.
Tomis minutėmis norėjau bučiuoti tavas lūpas.
Troškau laikyti glėbyje.

Dar ir dabar mano mintys priklauso tau.
Tu esi; liūdesys, kankinęs mane dvi savaites,
Nemiga bei melancholija.
Neužilgo, trumpam susitikus,
Mūsų likimai išsiskirs.
Kartas nuo karto, atminsime vienas kitą.
Kitų glėbiuose. Kuomet kitų rankos, akys
Bei širdys, šildys mūsų kūnus.

– Kur eisime? – paklausė Mi.
– Reikalinga surasti kokią saugią buveinę. Namą su didžiule tvora. – atsakė Donis.
– Tiktu kokio turčiaus namas. – ištariau.
– Ryt iš ryto reiktų kokios mašinos, kad apšniurinėti apylinkes. – prasitarė Mi.
Sukritome miegoti. Viduryje laukų, kuriuose plėšrūnai, bet kada gali sudraskyti mūsų kūnus.

***

"Sventasis Balandis" aut. V.Galanzhevskiy
“Šventasis Balandis“ aut. V.Galanzhevskiy

Atsikėlus nuo rytinės vėsos pramerkiau tik akis, kūno nejudinau, kad niekas neatkreiptų dėmesio jog atsikėliau. Klausiausi kaip Mi. pasakoja Doniui apie Šventojo Balandžio dvasinės laisvės mokymą.
– Šiąnakt Šventasis Balandis mane išmokė kelėtos principų, norėčiau jais pasidalinti su tavimi Doni;

  1. Neprisirišk. Išmok išskleisti sparnus dangaus platybėms.
  2. Nekontroliuok. Tiesiog mėgaukis skrydžiu.
  3. Mylėk. Artimą ir tolimą.
  4. Tikėk. Meilės energija tavimi pasirūpins.
  5. Stebėk. Praplaukiančios mintys, tai tu.
  6. Nebijok. Baimė skrydžio priešas.
  7. Šeima. Nepamiršk savų šaknų.
  8. Išlik optimistišku.
  9. Gyvenk šią akimirka.
  10. Klysk.

– Mi. o ką Šventojo Balandžio mokymas sako apie negyvėlio nužudymą? – paklausė Donis.
– Šventasis Balandis apie tai nesakė nieko. Bet manau reikia gelbėti savąjį kailį, kol gyvas esi.
Išgirdę keistą šurmulį, sklindantį nuo vietos esančios netoliese, visi pakilome. Tai buvo didžiulis būrys karvių. Bėgdamos trepsėjo kanopomis bei mūkė kiek išgalėjo. Joms iš už nugaros sėlino būrys krypuojančių numirėlių. Staigiai susirinkome išmėtytus daiktus ir bėgome kartu su karvėmis.
Gyvybė mane neapsakomai stebina; tam, kad mirti užtenka vos dviejų minučių nekvėpuoti, bet didžioji dalis mūsų pragyvena, net iki septyniasdešimties metų. Procentaliai, likti gyvam ir nugyventi tuos septyniasdešimt metų lygūs 0,1 procentui. Tad kiekvieną dieną tu esi išlošęs loteriją. Gyvenime, kuriame daug lengviau mirti nei likti gyvam porai valandų, tu pragyveni septyniasdešimt metų. Didžiąją dalį to gyvenimo tu, net pasirūpinti savimi negali; ankstyvoje vaikystėje, o vėliau ir senatvėje. Likusią milžinišką gyvenimo dalį dvejoji, dėl priimtų, tavo manymu, klaidingų sprendimų. Kitą dalį užmiršęs koks esi nusisekėlis, kad vis dar gyvas, paskendęs neigiamose mintyse žiūri į lubas, kartas nuo karto pagalvoji apie galimybę išeiti savarankiškai. Subyrėjus civilizacijai į šipulius, manau gyvenimo loterijos procentinė išraiška tapo lygi nuliui.
Mūsų kojos vedė link Kelmės pusės. Praėjus kelio atkarpą kurią supa Kurtuvėnų parko miškai, prasidėjo lygumos. Juose tapo gerai matyti strateginė panorama. Ir joje atsiverianti pasaulio tuštuma.
Tolumoje pamatėme stovint vienišą namą. Smalsumo vedini, lyg laukiniai žvėrys ėmėme tapenti link namo pusės. Laukuose įsisiūbavęs vėjas glostė plaukus bei odą. Nuo jo stiprių apkabinimų drabužiai gludo prie kūno. Pakeliui pamatėm prabėgant raudonplaukę lapę.
– Klausykit, gal kas apsimanot bent kiek apie ateities būrimo būdus ar bent jau apie horoskopus? –  paklausė Donio mergina.
Visi vienas į kitą susižvalgėme ir ėmėme juoktis. Ne dėl to, kad klausime būtų buvę kažkas juokingo. Tiesiog, pasaulyje kuriame ateitis nustojo gyvuoti, pas kažką ji vis dar gyva.
– Geriausias būdas žinoti ateitį – stebėti savus sapnus. – prasitarė Mi.
– O kam tau ją žinoti? – paklausiau. – Kam užeiti į priekį, kad sužinoti savus pasirinkimus. Tam, kad jų nesirinkti? Ar tam, kad juos pasirinkti ir vėliau griaužti save, kad pasirinkai juos ne savo valia, bet dėl to, kad būrimas pasakė.
– Fideli, tiesiog nuobodu gyventi. – atsakė Donio mergina.
Prie namo stovėjo, tamsiai žalios spalvos, Land Rover džipas. Džipo durelės buvo atrakintos. Ėmėme ieškoti raktelių. Įėjome į seno, medinio namo vidų. Name nebuvo nei vieno baldo. Iš namo sklido keista energetika. Patekus į jo vidų rodėsi, kad patekome į kitą realybę. Ten kur kažkada buvo svečių kambarys per visą sieną, raudonais dažais buvo parašyta – „3,14“.

 

Reklama

Šiaulių šešėliai

Kapinės

"Auksinis berniukas" aut. V.Galanzhevskiy
“Auksinis berniukas“ aut. V.Galanzhevskiy

– Ė, gal turit cigaretę pavaišint? – tarė mergina su milžiniška mėlyne po akim. Vieną akimirką, net pagalvojau kad prie akies ji prisiklijavo milžinišką, persirpusią slyvą. „Gražuolės“ rankos plevėsavo iš po „adidas“ treningo, lyg po juo slėptųsi milžiniška pakaba, kaip Lochneso monstras slepiasi kažkur ežere.
– Ne, atleisk, nerūkom! – tariau ir nuėjom toliau.
Praėjom pro vartelius į kapines ir besižvalgydami į kapus, žvelgiant kur kas palaidotas ėjom pirmyn. Žingsniuodami bandėm surasti žmogų su juokinga ar šiaip įdomia pavarde. O gal šiaip, pasižymėjusį šiaulietį, apie kurį teko girdėti per Šiaulių istorijos paskaitas. Su kiekvienu žingsniu artėjom prie jau senai pamėgtos vietelės. Saugančios ramybę ant mažos kalvos, po didžiais medžiais ir kur žmonės retai vaikšto.
– „Ė, gal turit cigaretę pavaišint?“ – pašiepdamas kartojo Donis.
– Čia gera merga buvo… – pasakiau.
– Ko nepavaišinai jos? – paklausė D.
– Blyn, baisi gi buvo, dar būtų viso pakelio išsireikalavus, – atsakiau nusijuokdamas.
Oras tvyrojo absoliučiai tobulas. Vėjo išvis nei gramo. Saulės spinduliai švysčiojo per tik prasikalenusius medžių lapus. Širdyje kunkuliavo pavasariniai jausmai; džiaugsmas bei trauka kiekvienai išvystai merginai. Atmosferą aplinkui mus apvilko tylos šarmas. Kartas nuo karto tylą nutraukdavo Donis besiskundžiantis alergija, kuri turėjo prasidėt neužilgo… Kažkur tolumoje girdėjosi vienas kitas besidžiaugiančio puikia diena vaiko riksmas.
Trakšt, trakšt, trakšt – atsidarė trys buteliai alaus. Siurbtelėjau porą gaivinančių gurkšnių. Iš kuprinės išėmiau mėlyną „Camel“ pakelį. Išsitraukiau cigaretę, prisidegiau.
– Blyn, gera diena šiandien, – išputęs baltus cigaretės dūmus tariau.
– Tikrai gera. Jau atsibodo tą milžinišką striukę nešiot, – tarė Donis.
– Toks pat oras buvo ir Berlyne sekmadienį. Nudegiau rankas, kaklą. Linksmai praleidau laiką. Beje, kartu dar ir plaučius nudegiau, – pasakė Mikelandželas.
– Plaučius? Blyn, kaip tuos sugebėjai nudegti? – paklausė Donis.
– Berlyne miegojau pas tokį čiūvą iš koučserfingo. Jis žolę augina. Rimtą žolę! Tai teko ten su juo daug rūkyt. Būtumėt matę, visa spinta pilna žolės, oi būtumėt matę. Gyvena čiūvas iš to kad pagroja miesto centre su gitara ir žolę stumdo, – tarė Mikelandželas, atsiduso ir užgėrė riebų gurkšnį alaus.
– Mi., reikėjo tau čia užvežti tos žolės, būtumėm įvertinę. – nusijuokiau. – dabar ne alų gertumėm o žolikę rūkytumėm ir voliotumėmės kur nors ant pievelės. – nusijuokėm visi kartu.
– Rizikinga prasidėti su žolėm. Be to čia dar ne visa istorija. Iš Berlyno vykau į Paryžių porai naktų, ten geras juodo metalo koncertas buvo. Vėl susiradau vietą kur nakvoti per koučserfingą pas kažkokį čiūvą. Pasirodo tas čiūvas yra geras draugas to tipo pas kurį nakvojau Berlyne. Ir jis irgi traukia žolę. Paryžius šį kartą man atsivėrė spalvotas… – atsidusdamas atsakė Mikelandželas.
– Vakar žiūrėjau vieną juokingą zombiakini – „Land of the Dead“. Turėjau daug skanaus juoko, – hm, hm, hm – pakrizeno Donis, – žodžiu, trumpai drūtai filmas apie intelektualius zombius. Jūs įsivaizduojat?
– Ha, ha, ha, – nusijuokiau garsiai, mintis apie intelektualius zombius pasirodė pakankamai gardi.
– Tai vat, tie zombiai turėjo netgi savo lyderį išsirinkę. Zombių zombį, – pasakė Donis.
Nusijuokėm visi kartu.
– Na, gal būt ne tiek juokingas, bet dar vieną zombių vadeivą galime aptikti filme – „I Am Legend“. Panaši istorija, – tarė Mikelandželas.
– O šiaip gal kas galėtų man paaiškinti „I am legend“ pabaigą? – paklausė Donis.
– Smitas pagrobė alfa zombio mylimąją. Nu ir tas bandė savo numylėtą zombę atgaut iš jo, – atsakė Mikelandželas.
Užgesinau cigaretę ir nuorūką įsidėjau kaip visuomet į kišenę. Pirmasis butelys alaus jau spėjo trinktelėti savąja šiluma per smegenis, apvilkdamas jas debesėliais. O širdį praplėtęs jausmų bei meilės audroms.
– Vaikinai, ką jus manot apie tai, jei įjungčiau per telefą muzikos? Noris pasiklausyti Neilo Jango? – paklausė Donis.
– Aš už, – atsakiau.
– Aš irgi už, – atsakė Mi.
Iš telefono išsiliejo maloni ausiai muzika; Neilo Jango – aukso šerdis.
– Vėliau gali ką nors ir iš Pink Floydų paleisti, – prasitariau aš.

Tušti buteliai kuprinėje

Ketvirtas butelys alaus jau buvo besibaigiantis. Kaip ir visuomet klastingas alkoholis nė nebandė paleisti mūsų iš šilto, promilėmis prakvipusio glėbio. Tai jau ne pirmas kartas ir mes ne pirmieji. Kablio pagauti ir sielvarto sugniuždyti, kad tik po keturius alaus tepirkom. Reikėjo daugiau. Dar porą butelių daugiau. Bet kaip visuomet viskas baigiasi pora butelių permažai. Vakaras ketina būti šiltas, tad nesvarbu, kad ir lauke kur nors tūnoti per visą naktį. Nusprendžiame nusigauti iki Maksimos.
– Karoče, kur šiąnakt miegosim? Mi, davaj miegam pas tave. Davaj varom visą naktį baliavot. Kaip senais gerai laikais! Kaip Krokuvoj, – pasakė Donis.
– Nu nežinau. Jeigu niekur kitur nerasit tos vietos kur pasilikt, tai galėsit ir pas mane apsistot, beje rimtai, Takešis šiandien išvarė su savo pana kažkur, tai plotas dabar tuščias…
– Puiki naujiena. Vadinasi pas tave ir bazuosimės sutemus, – atsakiau. – Klausykit, nežinau kaip jūs, bet aš noriu kažko stipriau išgert! – pasakiau.
– Ko stipriau? – paklausė Donis.
– Žinot, iš stipresnių gėrimų karalystės mane labiausiai domina tekila, – atsakiau.
– Fuj, ta tavo tekila… Gėriau vieną ir paskutinį kartą dar pirmam kurse. Nežinau kažko man nuo jos taip bloga paliko…
– Doni, o tu nemanai, kad tau tuomet bloga paliko, dėl to kad maišei; Stakliškes, sidrą, alų, šnapsą, vyną ir galų gale tekilą? – paklausiau.
– Visgi, laikausi nuomonės, kad hujova man buvo nuo tekilos… – atsakė Donis.
– ha, ha, ha, – nusijuokiau. – Pamėginam davai šį vakarą Doni tekilos ir tuomet įsitikinsi, kad bloga tau buvo tikrai ne nuo jos. – pasakiau.
– Nu nežinau, aš šiaip kokio vyno gal įkalčiau, – atsakė D.
– Ne Doni, vyną ir tik vyną gersim kitą kart. Šiandien Tekila mus šaukia, – atsakiau.
– Pagalvosiu… – atsakė.
– Mikelandželai, geri su manim tekilą? – paklausiau.
– Na, manau neatsisakysiu, – atsakė M.
– Viskas. sutarta ir taškas. Šiandien tekilos vakaras.
Dar tik ketvirta valanda dienos, o mes jau primirkę svaigulyje, kaip primirkę būna sliekai po lietaus. Atrodytu paprastų paprasčiausias sugėrimas ir tiek. Bet tai nevisai tiesa. Tai buvo tiesioginis kelias į viso ko kūrėjo rankas. Tiesiai jam į glėbį. Tai ritualas, kurį kažkados atlikdavo senovės šamanai. Štai ir mes šiuolaikiniai šamanai tęsiame jų tradicijas. Kartą į mėnesį, apsiginklavę mistikos galiomis tuštinam butelį po butelio.
Kelionė iki centrinės Maksimos neprailgo. Pakeliui turėjom progos pasižvalgyti į vieną kitą malonią akiai merginą.
– Gal kas galėtų man paaiškinti, kas atsitinka merginoms pirmomis pavasario dienomis? Kodėl jos tampa tokiu stipriu magnetu?
– Na akivaizdu – pavasariais merginos pražįsta su visa gamta, – atsakė Mikelandželas
Ėmiau juoktis.
– Ko tu juokies? – paklausė D.
– Tiesiog įsivaizdavau merginas vėlyvą rudenį, kuomet gamta ima vysti. O šiaip tai pritariu; pavasaris – atgimimas, šiluma, hormonai… – pasakiau.
Kiekvienas garsas, pirmosiomis šiltomis pavasario dienomis, kuomet gali nuo savęs nusimesti striukę ir vaikščioti su plonu megztuku – praranda jėgą. To pasėkoje viskas kas aplinkui tampa tyla. Tesigirdi vienas kitas džiūgsmingas paukščių čiurlenimas. Kitaip tariant – saulės šiluma apgaubia viską savąja energija. Pavasarinis filtras pašalina visą miesto triukšmą. Visi dūzgiantys automobiliai dingsta iš tavojo akiračio. Geriau įsiklausius į kūno virpulius, gali išgirsti jausmų simfoniją, kuri atlieka genialius muzikos kūrinius, kurių niekas niekados taip ir nesugebės išreikšti natomis.
Įžengus į Maksimą visų pirmą reikalinga nusilengvinti. Pradžioje tenka atstovėti didžiausią eilę norinčiųjų ir bebaigiančiųjų privaryti į kelnes. Tokių pačių kaip ir mes. Du litrai alaus išgerti per valanda su trupučiu baigia susprogdinti pūslę. Smegenys tvinkčioja, kojos linkčioja, šlapimas laukia kol pagaliau pravažiuos nelemtas traukinys, pakils užkarta ir jis galės skuosti kanalizacijos vamzdžiais, lyg koks pamišėlis. Kartu atsikratoma ir šimtais mirusių smegenų ląstelių. Atsikratoma; Nobelio premijomis, filosofiniais išmąstymais, pasaulis praranda laiko bei teleportacijos mašinas klozeto skylėje. Tik tuomet kai atlaikomas užlaikymo išbandymas, atsiveria maksimos varteliai ir tu žengi kaip koks nugalėtojas link savojo tikslo.
– Žinot, norėtųsi kažko paėsti! Negalima gi taip tuščiu skrandžiu save kankinti – prasitarė Donis.
– Ė, šiaip rimtai vyručiai, ką pasiimam užkąsti? Aš irgi jau išalkau. Nuo pat ryto nieko nevalgiau. Siūlyčiau prigriebti kokių picų su grybais ir varyt pas mane pasišildyti. Arba išvis gal paprašyti toj pačioj Maksimoj pašildyti, – pasiūlė Mi.
– Galim lėkti iki Itališkos picerijos, ten skanios, pigios picos, – pasakiau aš.
– O kur ji randasi? – paklausė Mi.
– Nu gi ten kur ir visada einam, prie Fako, – atsakiau.
– Aš tai už! Manau geriausias sprendimas pasiimti picų tenais. Dar priedų prigriebsiu čipsų pora pakelių, – pasakė Donis.
– Dobže, dobže. Tekilova voda, šiandien kaip tik su akcija! – su laiminga intonaciją ištariau. – dvim litų tik. Davai imam iškarto dvi, – nusijuokiau.
Pilnomis rankomis; su dviem buteliais tekilos, penkiom citrinom, druska, riešutais ir čipsais judėjom prie kasos. Pardavėja pasitaikė su labai galingu biustu. Donis su keista šypsena, nė neslėpdamas, užhipnotizuotomis akimis tyrinėjo jaunos kasininkės iškilimus. Nesupratau kas tarp jo akių ir kasininkės krūtų vyksta. Pirma teorija šovusi į galvą – Donis, telekinezės būdu bando pajudinti tuos du milžiniškus everestus. Antroji teorija – tarp Donio ir kasininkės krūtų užsimezgė telepatinis ryšys. Deja, šiam ryšiui užsimegzti ilgai nebuvo tinkamos progos. Visgi apsidžiaugiau tuo. Slaptai, kažkur sielos gelmėse bijojau, kad Donis išties turi telekinetinių gebėjimų ir per stipriai suspaudęs gali ne vien pajudinti, bet ir susprogdinti tuos milžiniškus bumbulus. To man tikrai nesinorėjo…
– Doni, ko tu taip įsismeigei į jos papus? – paklausiau aš.
– Niekur aš nieko nežiurėjau. Hm, hm, hm, – nukikeno Donis. – Bet ar jūs matėt kokie milžiniški pas ją, dar tokių tai tikrai nesu matęs! Na bent jau pas Maksimos pardavėją…
Nusijuokėm visi kartu.
– Tai ką toliau? Fideli, rodyk mums kelią į piceriją? –ištarė Mi.
– einam, einam picų valgyt! – nusijuokiau.

"Vilniaus gatvė. Siauliai" aut. V.Galanzhevskiy
“Vilniaus gatvė. Siauliai“ aut. V.Galanzhevskiy

Picerijoj kaip ir visuomet buvo ganėtinai tuščią.
– Laba diena, kuo galėčiau jums padėti, – tarė jauna, liekna mergina stovinti už didelio prekystalio. Jai ant veido buvo išaugęs kažkoks didžiulis plaukuotas spuogas, kuris gadino visą vaizdą. Taip ir norėjosi tam spuogui pasakyti – drauguži, išdygai ne ant tos vietos ir ne ant to veido…
– Laba diena, mes norėtumėm išsinešimui picų užsisakyti. Galima meniu pamatyti, – pasakė Donis.
– Taip žinoma, prašau meniu.
Mergina įteikė mums į rankas tris meniu.
– Na, aš tai iš karto užsisakysiu vieną didelę, vegetarišką, – pasakė Mikelandželas.
– Aš taip pat vieną didelę vegetarišką, – pakartojau aš.
– Aš dar pažiūrėsiu, – vartydamas meniu prakalbo Donis. Po minutėlės tarė; – Norėčiau kaimiškos. Vieną didelę ir vieną mažikę. Ir daug padažo prašyčiau…
Atsisėdom prie staliuko esančio netoliese. Priešais mus stovėjo keletas didelių televizorių per kuriuos transliavo muzikos kanalus. Kuomet mes tik prisėdome pradėjo groti kažkokia bjauri Byberio daina. Nuo muzikos klipo raukšlėjosi akys. Pati daina prievartavo ausis. Klausantis muzikos susidarė nuomonė, kad šis žmogus buvo apmokytas geriausių mongolų kankinimo meistrų. Tų pačių kurie moka nuo žmogaus nudirti odą per minutę laiko. Sekanti daina buvo priešinga tik ką buvusiai. Akyse išsiplieskė aistros kibirkštys, ausys ėmė šokti palei ritmą. Jauna prancūzaitė svaigino grožiu bei švelniu balsu. Manau kiekvienas vyras tuo metu buvęs picerijoje su antrąja puse, užmiršo jas egzistuojant ir tiesiog leidosi fantazijos nukeliami kažkur tarp Prancūzijos pievų, tarp jos kojų…
– Jūsų picos, prašau, – pasigirdo lieknos, žemaūgės merginos balsas. Visai įmanoma, kad kalbėjo ir tas įtartinas plaukuotas spuogas.
– O, jau. Greitai, – išsprūdo nekontroliuojami žodžiai iš manųjų lūpų.
Susimokėjom už picas kiekvienas sau. Patenkinti kvapais, kurie sklido iš sandariai uždarytų kartotinių dėžučių, patraukėm išėjimo link.
– Viso gero, – atskirai, po vieną išburbenome.
– Viso gero, – išburbeno mergina.
Lauke niekas nepasikeitė. Nenutiko jokio mūsų nenaudai stebuklo. Pavasaris atėjo ir niekur trauktis neketina iš mūsų miesto. Tie patys paukščiai čiulba. Ta pati gaiva budina kūną…
– kur eisime valgyti picų? Aš labai valgyt noriu, – pasakė Donis.
– Nu, Doni, palauk dar truputėli nueisime iki Talšofkės ir pavalgysim. Tu kaip visuomet amžinai alkanas… – ištarė Mi.
– Pritariu Mikelandželui, varom iki Talšofkės valgyt! – pridūriau aš.
Donis išsitraukė savo mažąją kaimišką picą ir žingsniuodamas milžiniškais, karingais žingsniais, žiaumojo picą kaip koks liūtas. Ant plytelių nukrito vienas kitas agurkas.
– niam, niam, niam, – su neapsakomu malonumu, lyg ištiktas orgazmo prasitarė Donis. – Agirdit, gal pasikviečiam kokį Frančeską Bebarzdį?
Žodžiai maišėsi kartu su žiaumojimu ir čepsėjimu.
– Man rodos Bebarzdis kažkokią naują paną susirado, dabar sėdi Vilniuj, – pasakė Mi.
– Suvalgęs picą Donį paskambink jam, paklausk kuo užsiima, – tariau aš.
Kurį laiką žingsniuodami netoli auksinio berniuko skulptūros, viskas ką tegirdėjome su Mikelandželu tebuvo Donio žiaumojimas ir visi kiti garsai kuriuos jis skleidė iš pasitenkinimo. Pagaliau jo milžiniškas, ištuštėjęs skrandis gavo progą patenkinti savus poreikius. Sušveitęs į save mažylę picą bei kartu pamaitinęs asfaltą agurkais bei rūkyta dešra, ėmėsi skambinti Bebarzdžiui. Pasirodo, Mi buvo teisus. Bebarzdis jau kelios savaitės kaip susiradęs kažkokią naują paną Vilniuje. Gandai sklido, kad baisiai ūsuotą…
– Ech, visgi, manau Šiauliuose nėra gražesnės vietos už šią. Šis Talkšos paplūdimys nuostabus! – pasakiau aš.
Po tų žodžių ėmėme darbuotis dantimis ties picų likvidacija. Picos buvo vis dar šiltos. Sūrio sluoksnis buvo nepagailėtas, sultingas. Su kiekvienu kąsniu norėjosi, kad šis nuostabus valgis nesibaigtų niekados. Truputėlį palikę ateičiai atsidarėme Tekilos butelį.
– klausykit vaikinai, iš neturėjimo ką veikti vieną vakarą sukūriau tokį eilėraštuką. Norėčiau tekilos gurkšnojimą pradėti būtent juo, – pasakiau aš.
– nu, davai, davai, norim paklausyt, – susidomėjęs tarė Mi.
Donis žiaumojo čipsus.

Naktis.
Mečiau šimtus kartų rūkyti.
Ir vėl susimoviau.
Cigaretės smilko.
Už penkių minučių ir vėl smilks.
Fobijos.
Koks suknistas prietranka rašytų eiles apie tai?
Dėliotų mintis taip?
Ir vėl atsiprašinėju.
Atleiskit, kad esu toks.
Kad gimiau.
Esu čia, dabar,
Kupinas meilės, skausmo, džiaugsmo.
Nebeatsiprašinėsiu.
Prižadėjau sau.
Likusiam pasauliui.
Šią naktį,
Kai senai jau turėjau miegoti.
Ekranas apšviečia mane.
Jokios romantikos.
Nematau nieko kas darosi lauke.
Todėl,
Jokių žvaigždžių,
Gražaus dangaus,
Mėnulio.
Tai prietrankos eilėraštis,
Kuris myli.
Dievina.
Lyg portalas,
Durys visuomet atviros.
Kodėl gi ne?
Prietrankos poezija.

Baigęs eilėraštį prisidegiau cigaretę, kuria laikiau paruoštą rankoje. Įtraukiau ir išpūčiau dūmą, stebėdamas kaip leidžiasi oranžinė saulė virš Šiaulių. Visi dangaus atspalviai atsispindėjo mažose ežero bangelėse. Artėjantis vakaras temdė atmosferą tyla.
– Kieno eilė gerti? – paklausiau.

Moters „Artefakto“ gimimas

Devintą valandą vakaro, viskas kas mus supo – ryškios žvaigždės danguje bei storas mėnulis. Mėnulio dėka buvo pakankamai šviesu, na bent jau galėjom laisvai matyti kur įpilti. Viską apgaubė tyla. Nebuvo girdėti medžių kalbėsenos, nesigirdėjo nei varnų ar kitų gyvių gyvybės ženklo. Toks jausmas, lyg pragėrėm teleportą į marsą. Viską aplinkui apgaubė nemaloni tyla, kuri dažniausiai atsiranda prieš milžinišką audrą.
– Klausykit, galbūt ir esu per daug mistiškai prietaringas, bet ar nemanote, kad kažkaip per tylu viskas? – Pasakiau aš.
– Na rimtai, viskas taip nutilo staiga, Lyg kažkas ėmė ir įjungė Sigur Ros – 18 sekundur fyrir solaruppras. Tikrų tikriausia gamtos sukurta tylos muzika – atsakė Mikelandželas.
– Mi, davai varom pas tave, nežinau nieko dėl tos tylos, bet man jau, blyn, žiauriai šalta daros, – tarė Donis.
– Varom pas tave ir dar kol parduotuvės dirba tekilos užsipirksim, – pasakiau. – Tikriausiai būtų geriausia judėti iš čia, kol jokie vampyrai ar mentai nepasirodė, – pasakiau bekrizendamas iš juoko.
Pradėjom krautis daiktus. Išmetėm šiukšles į šiukšlių dėžes. Nuėjau nusilengvinti. Po manęs nuėjo nusilengvinti Donis.
Iš tamsos pasimatė kaip išlenda kažkoks juodas šešėlis. Pagal tai, kaip tas šešėlis dėjo nerangiai žingsnius rodėsi, kad tai ne žmogus. Labiau buvo panašu į medaus persivalgiusią mešką. Krypuodama prie mūsų ji skleidė garsą panašų į šuns urzgimą. Visi sustingom laukdami kol pagaliau šios būtybės veidas bus apšviestas mėnulio.
– Laba diena, – tariau aš.
– Ne laba diena, o vakaras jau, – pataisė mane Mi.
– Atsiprašau, gal jums kuo padėti? – pridūriau aš.
Urzgimas girdėjosi vis garsesnis ir garsesnis.
– Klausykit, gal varom greičiau. Tas artefaktas kažkoks keistas. – pasakė Donis.
– Atleiskit gal jums kuo padėti? Gal pinigų norit ar išgerti? Nesam turtingi bet porą litų surasim… – vis mėginau užmegzti kontaktą su neatpažįstu objektu.
Meškos šešėlis išlindo į mėnulio šviesą ir tapo gyvenimo subjaurota moterim. Sustingom iš baimės. Užteko keleto sekundžių tam, kad vieną toną sverianti užuojauta užkristų ant pečių ir prispaustų prie paplūdimio smėlio. Surakindama kojas bei liežuvį.
– Atleiskite, gal jums kuo padėti, – paklausė Donis, šiaip ne taip perversdamas liežuvį. Žodžiuose jutosi užuojauta.
– rrrarrrrrrrrrr, – pasigirdo piktas riaumojimas.
Keista moteris artėjo prie Donio. Jos akys buvo pripildytos kraujo. Dalis veido odos buvo atplyšusi. Raudonavo raudona mėsa. Pati oda buvo žalsvo atspalvio. Ilgas liežuvis, pilnas agresijos, suriaumojo ir staigiu judėsiu puolė vargšo Donio link.
– Aaaaaaaaaaaaaaaaaaaa, bliat, zombis! – suriko visa gerkle Donis. Staigiai kiek galėdamas atšoko nuo jos ir pribėgo prie mūsų.

"Moteris Artefaktas" aut. V.Galanzhevskiy
“Moteris Artefaktas“ aut. V.Galanzhevskiy

– Bėgam, blyn, imam tašes ir nešdinames iš čia. Zombiai puola! – sušukau aš.
Adrenalinas trinktelėjęs į smegenis išblaivė mus akimirksniu. Mūsų kojos dūmė lyg su turbinomis. Sustojome atsikvėpti tik priartėję miesto centrą. Tik tuomet pasijautėm saugūs.
– klausykit, jūs rimtai manot, kad ten buvo tai, kas pasirodė? – vos sugaudamas kvapą po greito bėgimo prasitariau aš.
– Na, tai buvo labai panašu į tai, – atsakė Mi.
– Zombis… blyn ten tikrai buvo zombis… – su išpūstomis akimis, akivaizdžiai ištiktomis šoko, kartojo Donis. – Man reikia išgerti…
Net nepastebėjom, kaip atsidūrėme Maksimos viduje, alkoholio skyriuje. Parduotuvėje atrodė viskas kaip įprasta. Gyvenimas tekėjo savo vaga. Po parduotuvę vaikštinėjo įprasti žmonės; sportiškai apsirengęs jaunimas, keletas jaunų mamyčių, vienas kitas pensininkas.
– Kas ten nutiko? – tyliai paklausiau.
– Dar niekad to su manimi nėra buvę, bet tikriausiai reikia konstatuoti faktą – pergėrėm, baltoji karštinė, – atsakė Mi. – Šiap manau dėl visko kalta pica!
– Pica? – klausiamai perklausiau aš.
– Na aišku, kad pica. Kas daugiau galėjo sukelti tokias haliucinacijas…
– Gali būti ir pica… – atsakiau.
– O galbūt tai ženklas, kad laikas mesti gerti. Žinot jau senai norisi gyventi normalų gyvenimą, be visų tų naktinių valkiojimųsi. Dažnai žiūriu į degančią šviesą, daugiabučiuose, vakarais. Ir užsimąstau, norėčiau ten būti aš. Ne naktyje, šalčio bei lietaus kompanijoje. Norėčiau būti blaivas, apšviestas energiją taupančiomis lempomis. Turėt vaikų, mylimą žmoną ir šunį, – su liūdesio prieskoniu prakalbau aš. – Prie ko prives tas gyvenimas saldžiaaistrybės? Dažnai klausiu savęs. Atsakymas manęs nežavi; nuolatinis noras bėgti nuo realybės, tau nepatinkanti žmona, kuri nuolatos girta, nuolatinis energijos trūkumas, nuolatinis noras išeiti savižudybe. Na ir šiaip, visas tas alkoholio vartojimas nėra morališkai švarus. Visas pasaulis nuo jo kenčia. Nors išties, mes žmonės, žemės virusas numeris vienas, gal būt to ir nusipelnėm…
– Man atrodo čia buvo ženklas ne mesti gerti. Čia buvo ženklas, supistos zombių apokalipsės! – sukrėstas nervinio šoko tarė Donis.

Tarakonas ant veido

Pabudau devintą valandą ryto nuo to, kad kažkoks gyvis ropojo veidu. Nuėjau iki tualeto ištuštinti per naktį susikaupusią rasą. Nepatenkintas mano tyliais žingsniais Donis ėmė dūsauti.
– Duok mėgot, – sušuko.
– Eik šikt, subine. Kelkis, užteks miegot, zombiu pavirsi, – nusijuokdamas atsakiau.
– oj, bliat, kas ten buvo su tais zombiais? – paklausė Donis.
– Kas buvo? Lyg pats neatsimeni. Pergėrėm vakar… – atsakiau.
– Pabudęs akis pramerkiau, žiūriu tarakonas… – tariau.
– Nu nafik… Visa laimė, kad ne krokodilas – atsakė Donis, nusijuokėm.

"Rytinis tarakonas" aut. V.Galanzhevskiy
“Rytinis tarakonas“ aut. V.Galanzhevskiy

Visa laimė po ranka pasitaikė pilnas bambalis gazuoto mineralinio. Vienu užsivertimu išgėriau trečdalį jo, atsiraugėjau. Jutau kaip tvinkčioja kraujas į smegenis. Iš kito kambario pasigirdo kaip iš lovos pakyla Mikelandželas. Lauke girdėjosi, kad kažkas vyksta. Trankosi laiptinių durys. Girdisi bėgimo žingsniai. Į kambarį lėtu žingsniu įėjo barzdotas Mikelandželo veidas.

"Mikelandželas" aut. V.Galanzhevskiy
“Mikelandželas“ aut. V.Galanzhevskiy

Lėtai mus apžvelgęs prabilo;
– Eina šikt, įsijungiau ką tik feisbuką. Šiauliuose Apokalipsė…

"Zombiai" aut. V.Galanzhevskiy
“Zombiai“ aut. V.Galanzhevskiy

Apsakymo autorius;
Victor Galanzhevskiy

Spalvotas Čeburaška

Spalvotas Čeburaška

Nuėjau pas tą vargšą moteriškę, paskambinau į durų skambutį. Už durų ėmė loti mažas, šlykštus šuo. Su savimi turėjau prigriebęs vidutinio dydžio kirvuką. Prakaituotais pirštais stipriai spaudžiau jį užkištą už palto. Kuomet eini nudobti žmogų akivaizdu turi turėti šiokį tokį planą. Manasis buvo labai paprastas; kaip tik durys prasivers, maukštelsiu jai kirviu per galvą,  jei prireiks maukštelsiu kelis kart. Nuspirsiu šunį, o vėliau uždarysiu jį į tualetą. Šuns dobti neketinau, nesu gyvulys. Tegul gyvūnų prieglaudos pasirūpina šuns gerove…

Bandžiau įsijausti į vaidmenį… Atliekant bet kokį darbą svarbu būti įsijautusiam…

Išgirdau kaip atsidaro durys. Prailgo laikas klausantis kaip tarška rakinama durų spyna. Rankose stipriai suspaudžiau kirvio rankeną. Užsitęsusi akimirka užvirto ant manęs didžiausiu ledo luitu. Perlūžau pusiau kaip Titanikas ir paskendau. Viskas sutilpo į keletą sekundžių.

 

***

 

Visų pirma nutirpo smegenys. Tuomet saulės šviesos greičiu nutirpo ir visas likęs kūnas. Išskyrus centrinę ašį, kuri rodos gyveno visai kitoje klimato juostoje. Tuomet kai likęs kūnas tūnojo Antarktidoje šis svaiginosi Viduržemiška saule. Šitos moters; plaukai, kvapas, lūpos, antakiai, blakstienos, oda, akys, kalbėjo su manimi. Jie kvietė mane energijos mainams. Jie kvietė mane susilieti čakromis. Nežinau kas su ja buvo ne taip. Ši moteris spinduliavo visų senovės deivių perimtu moteriškumu. Ji  nemirė seksualumo pasaulyje. Kuriame moterys viešai dalinasi nuogumu.

Ranka spaudusi kirvį nusviro prieš šios moters skleidžiamą šilumos aurą. – Ką aš čia veikiu? Kada įvyko tas lūžis? Kada įvyko tas krytis žemyn pas padugnes? Viskas dėl pinigų?  – smegenyse, užrakintose tarp kaukolės sienų, jautėsi vyksta audra.

Atėjau čia kaip koks Raskolnikovas su kirviu rankoje… Drebančiomis kojomis prabilau:

– Labas vakaras. Atėjau čia tam, kad… – lūpos nebaigė sakinio.

– Labas, laukiau tavęs. – vos girdimai prabilo ji. Lūpų kampučiuose buvo matyti paslaptingą šypseną.

– Laukei?.. – perklausiau aš.

Savo akimis ir ausimis negalėjau patikėti. Jos šypsena nenustojo didėjusi.

– Taip, laukiau. Pagaliau atėjai… Pabodo laukti!

Išbalau kaip sniegas.

– Užeik? – tvirtu balsu tarė ji.

– O, tu nebijai manęs? Neatrodau aš tau įtartinas? – buvo akivaizdžiai matyti kad ji nebijo. Bijojau aš.

– Žinai… įsivaizdavau tave truputėli kitokį…

– Ką turi omenyje?

Ji nusijuokė.

***

"Spalvotas Čeburaška" aut. V.Galanzhevskiy
“Spalvotas Čeburaška“ aut. V.Galanzhevskiy

Nusirengiau prieškambaryje. Nusiaviau batus. Ji pakvietė mane į virtuvę. Butą sudarė trys kambariai. Visi kambariai užvertomis durimis. Ėmiau dvejoti ar tikrai mes esame dviese? Virtuvėje įsitaisiau tokioje vietoje, kad galėčiau stebėti kiekvieną padėties pokytį. Norėjau būti įsitikinęs, kad nebūsiu užpultas iš už nugaros.

Stebėjau kaip ji uždeda arbatinuką. Stebėjau kaip ji deda į puodelį kavos. Nenorėjau, būti apnuodytas… Baimės jausmas silpnėjo.

Priešais stalą kabėjo didžiulis čeburaškos paveikslas. Rudas čeburaška spalvotam fone. Nutapytas emocionaliai; stambiais, drąsiais potėpiais. Virtuvė neįprasta. Dar kol kas neteko tokių sutikti pas žmones. Sienos ryškiai žalios. Spintelės ryškiai geltonos. Tai suteikė įdomią energetiką. Jaučiausi lyg Bobo Marlėjaus muziejuje.

Paslaptingoji moteris ar mergina iš išvaizdos, daugiau ar mažiau trisdešimties metų. Vilkėjo chalatą. Spalva priminė mėlyną dangų virš jūros.  Atspalvio švelnumas glostė ir hipnotizavo akis. Chalato medžiaga kvietė prie jo prisiliesti. Švelni, pūkuota medžiaga.

Stebėjau jos apnuogintas kojas; oda lygi kaip porcelianas, nuglazūruotos švelniu įdegiu, papuoštos raumenų išlinkimais. Stebėjau kiekvieną jos kūno judesį. Žavėjausi jais. Stebėjau dailius kojų pirštus. Visuomet jutau trauką moterims su dailiais rankų bei kojų pirštais. Jutau, kad kuo daugiau įkvėpiu tos moters kvapo tuo daugiau prisirišu prie jos. Kiekviena jos smulkmena svaigino sąmonę ir pasąmonę. Tapo sunku valdytis.

– kaip mėgsti kavą, su cukrumi ar be? – tarė ji ir kartu prabudino mane iš minčių sūkurio.

– Penkis šaukštelius cukraus prašyčiau, dėkui.

Ji atsisėdo priešais ir ėmė žiūrėti tiesiai į akis. Laukiau kol pirma kavos gurkštels ji. Tuomet gurkštelėjau ir aš.

– Manau, tu turi man kažką pasakyti? – prabilau ir nutraukiau tvyrojusią tylą.

– Palauk dar truputi!

– Klausyk, tu gal nori, kad mirčiau pas tave virtuvėje nuo smalsumo sukeltos baimės? – pajuokavau, tam, kad truputėlį nurimti. – Tu gal iš kitos planetos ar kokia ragana?

Tuomet pajutau svaigulį.

 ***

Vėjuota audra pasiglemžė budrumą. Stipriai suspaudžiau glėbyje. Ji nesipriešino. Tuomet, panardinau sielą jos lūpų saldume. Girtėjau kiekvienu įkvėpiu nuo kvapų kokteilio. Ilgi, tamsūs plaukai apvijo mane kaip vynuogės šakos. Jaučiau malonų svaigulį. Supratau, kad nebeturiu jėgų valdytis. Mano kūnas ir protas ėmė priklausyti jai. Pajutau, kad mano likimas jos rankose. Ausyse ėmė zvimbti bitės.

***
Sapnas nr. 1

Batuotas Katinas sustabdė karavaną. Iš karietos išlipo imperatoriene. Batuotasis paprašė išgydimo. Po daugelio karinių veiksmų jo sieloje susikaupė daug skausmo. Didingoji dama paprašė įrodyti, kad jis yra tas kuo sakosi esąs. Prasipjovus pirštą katinas išlašeno lašą kraujo ant mažo popieriaus gabaliuko. Popierius nenusidažė raudona spalva. Tai reiškė, kad jis tikrų tikriausias Batuotas Katinas.
Stebėjau viską iš šono. Atsisėdau ant žolyno esančio ant upės pakrantės. Atlošiau rankas atgal. Įsikibau alkūnėmis į žemę. Stebėjau upę. Stebėjau kaip praplaukia laivai. Stebėjau kaip tiltais važiuoja automobiliai. Stebėjau visus praeivius. Stebėjau debesis. Stebėjau kaip vilnija mažos bangelės, sraunioje upėje. Jaučiau ramybę.
Tuomet priėjo Batuotas Katinas ir pasiūlė alkoholinio pieno. Atsisakiau.

Sapnas nr.2

Maskvos gyventojai paliko čikagiečiais. Miesto centre vyksta didžiulės rinkimų kompanijos. Visi veržiasi atlikti savo paslaugas centrinėje aikštėje. Fotografai veržiasi fotografuoti ir išsunkti iš žmonių pinigus. Niekas neturi pinigų. Krizė visuomenėje. Sniegas, šalta. Čiaužau po aikštę ant subiniuko.

***

"Dvi realybės" aut. V.Galanzhevskiy
“Dvi realybės“ aut. V.Galanzhevskiy

Galva plyšo nuo skausmo. Smegenis apvilko galingas smogas. Troškulys baigė išgriaužti lūpas bei gerklę. Jutausi, lyg ilgai vandeniu nelaistyta daržove. Nuėjau iki kriauklės, įsipyliau vandens į purviną stiklinę, kurios niekas neplovė jau keli šimtai metų. Išsipūtusi šlapimo pūslė tapo per sunki kojoms. Išsigelbėjimą atradau kriauklėje… Kas vakar atsitiko ir kur aš dabar? Vakarykščius įvykius prisiminiau kaip per miglą. Tikriausiai, dėl visko kalta kava…
Tamsiame kambaryje jautėsi pelėsio kvapas. Nei vieno lango. Sofa ant kurios atsikėliau. Kriauklė su šalimais stovinčiu staliuku. Parketinės jau gerokai nugremžtos grindys ir viena kėdė. Bandžiau suprasti, kur gi esu įklimpęs. Pakliuvau į kažkokio maniako rankas?
Įniukus į apmąstymus sekundei, net nepastebėjau kaip prasivėrė durys ir į kambarį įėjo mažas susiraukšlėjęs tipas. Įsitikinęs, kad yra pastebėtas prisidegė cigaretę.
Mažo ūgio, liekną, suvargusį kūną vilko gigantiškas kostiumas. Žmogėno pirštai slapstėsi tarp švarko rankovių. Didelio išmatavimo kelnės suteikė komedijos prieskonio. Žalias kostiumo atspalvis rodos derėjo prie nudriskusių kambario tapetų. Susenęs ne laiku kūnas, akivaizdu ilgą laiką konservuotas tarp cigarečių ir alkoholio koncentrato. Iš mažyčių akių skleidžiama aura neskleidė jokios grėsmės. Pasitaisęs šukuoseną ant menkai plaukais apaugusios galvos prabilo:
– Štai ir susitikome. Prašau tik nesijaudink. Jaudintis tikrai nėra ko. Galbūt visa mūsų susitikimo atmosfera ir atrodo keistai, tačiau tik tokia ji ir galėjo būti. Ši vieta saugi manosios istorijos įrodymams. Esu įsitikinęs, kad įrodymų tu reikalausi.
Apie tavo gyvenimą žinau beveik viską. Pažinojau tavo tėvus. Stebėjau kaip augai vaikų namuose ir kaip klostėsi tavo gyvenimas išėjus iš jų. Bandžiau sukliudyti verstis purvinais darbeliais, kurių ėmeisi susidėjęs su ta netikelių kompanija. Deja, įtraukė tave konkrečiai…
– Tu pažinojai mano tėvus? Kas tu?.. – sulemenau iš susijaudinimo.
– Taip pažinojau tavo tėvus. Jie prašė manęs prižvelgti paskui tave. Kiek buvo mano jėgose tiek prižvelgdavau. Supranti aš čia irgi esu labai užkrautas darbu. Dažnai tenka keliauti po visą pasaulį.
Istorija kuria papasakosiu tau skamba gan keistai… Bet, tai manau tau daug ką paaiškins. Juk nuo pat vaikystės jutaisi esąs truputėlį kitoks nei visi. Taigi, egzistuoja keletas energetinių realybių; 1. pasaulis kuriame esame mes šiuo metu, 2. pasaulis iš kurio mes atvykome. Žmonės šioje planetoje mano, kad kūrėjas sukūrė jų pasaulį su visa galaktika tokia kokia ji yra. Viskas daug sudėtingiau. Kūrėjas sukūrė daug tokių galaktikų kopijų kurios siejasi viena su kita energetiniais laukais. Žemė kurioje esame mes ir žemė iš kurios atvykome yra tarprealybinės dvynės sesės. Tai reiškia, kad kiekvienas nutikimas sujudinantis šios žemės energetinį lauką, sujudina ir mūsiškį. Kuomet šioje žemėje vyksta karai, atominių bombų eksperimentavimai, mūsų planetą šluoja; uraganai, viesulai, cunamiai ir visos kitos gamtinės nelaimės. Kuomet ant Hirosimos ir Nagasakio buvo numestos bombos, galingas uraganas nušlavė dvidešimt procentų Nibulos žemės gyventojų gyvybes. Tai siaubinga nelaimė. Kuomet, atradome dvynių efektą, nusprendėme užkirsti visom ateities nelaimėms kelią.
Mes atradome būdą kaip prasiskverbti per tarprealybinius vartus. Tačiau, persikelti per juos galėjo ne kiekvienas. Paaiškėjo, kad vieni mūsų turėjo imuninį atsparumą, kiti jo neturėjo. Geriausias atsparumas buvo pas naujagimius. Todėl vienu metu imta vykdyti programa pavadinimu – „Apgyvendinimas“. Atrinkus šimtą naujagimių pagal stipriausią genetinį atsparumą iškėlėme juos į „Žemę“. Tu esi vienas jų. Šiandiena atėjo laikas tavo aktyvacijai. Mano laikas žemėje jau prie išsekimo ribos. Tu perimsi mano vykdomą misiją. Nesijaudink, išmokysiu tave visko ko išmokau per tiek metų darbo. Darbas tikrai nelengvas… Reikalinga palaikyti taiką ir skleisti pacifizmo energetinį srautą. Ištarta idėja ima gyventi žmonių širdyse pati savaime. Ji niekur nedingsta ir su laiku ji auga. Bėda, kad ir blogos idėjos širdyse gyvena ir auga… Todėl darbo daug.
Be to, vos neužmiršau… Mergina su kuria vakar susitikai. Ji tavo sužadėtinė. – mažas žmogėnas nusijuokė. – Ji bus tavo gyvenimo ir misijos partnerė.

– Tikrų tikriausia velniava! – pasakiau aš.
Jutausi sumišęs. Galbūt visa tai tik sapnas? Vakarykštė mergina, galvos svaigulys, šis keistas kambarys, mažas žmogėnas su pamišėliška istorija…
– Tai kur tavieji įrodymai?

Mažas, senas žmogėnas užmerkė akis. Stebėjau kaip jis atsipalaiduoja.
Ko gi daugiau tikėtis? Nejaugi jis rimtai bando pagrįsti savo pamišėlišką istoriją meditacijomis? – pagalvojau sau.
Tuomet kažkas įvyko. Oras aplink jį ėmė lydytis. Mačiau kaip palaipsniui šis senyvas žmogus tampa kažkuo kitu. Procesui pasibaigus priešais mane sėdėjo mėlynos odos, stambaus kūno sudėjimo, didelių akių humanoidas. Žalias kostiumas kuris prieš tai jam buvo didelis, šiuo metu aptempė kiekvieną kūno raumenį…

Apsakymo autorius
Victor Galanzhevskiy